PARAMAHANSOS JOGANANDOS ŠVENTAS IŠĖJIMAS

Paramahansa Jogananda įžengė į mahasamthį (sąmoningai ir galutinai paliko kūną) Los Andžele, Kalifornijoje, 1952 m. kovo 7 d., pasakęs kalbą per kviestinius pietus Jo ekselencijos Indijos ambasadoriaus Binajaus R. Seno garbei.

Didysis pasaulio Mokytojas jogos (mokslinių Dievo suvokimo metodų) vertę įrodė ne tik savo gyvenimu, bet ir mirtimi. Kai Paramahansa Jogananda paliko kūną, dar kelias savaites jo nepasikeitęs negendantis veidas švytėjo dieviška šviesa.

Los Andželo laidojimo namų Forest Lawn Memorial-Park, kuriuose laikinai buvo saugomas didžiojo Mokytojo kūnas, direktorius ponas Haris Rouvas (Harry T. Rowe) atsiuntė draugijai Self-Realization Fellowship notaro patvirtintą raštą; žemiau pateikiamos jo ištraukos:

,,Nematyti jokių mirusio Paramahansos Joganandos kūno gedimo požymių. Tai nepaprastas ir išskirtinis atvėjis mūsų praktikoje… Net praėjus dvidešimčiai dienų po mirties, nepastebėta fizinio kūno irimo požymių… Ant odos nematyti pelėsių pėdsakų, nevyksta regima kūno audinių desikacija (džiūvimas). Toks visiškas kūno užsikonservavimas, kiek mums žinoma iš laidojimo registrų, yra neeilinis įvykis… Kai buvo atgabentas Joganandos kūnas, laidojimo namų darbuotojai tikėjosi pro stiklinį karsto dangtį stebėti įprastus ryškėjančius kūno irimo požymius. Laikui bėgant, mūsų nuostaba tik didėjo, nes stebimas kūnas nė kiek nesikeitė. Atrodo, jog Joganandos kūnas fenomenaliai nekinta…

Jo kūnas niekada neskleidė jokio irimui būdingo kvapo… Kovo 27 d., prieš uždengiant karstą bronziniu dangčiu, Joganandos palaikų išvaizda buvo lygiai tokia pati kaip kovo 7 d. Kovo 27 d. jis atrodė toks pat skaistaus veido ir nesubjaurotas irimo kaip ir mirties dieną. Kovo 27 d. nebuvo pagrindo teigti, kad kūnas apimtas kokio nors matomo irimo proceso. Dėl šių priežasčių dar kartą tvirtiname, kad Paramahansos Joganandos atvejis mūsų patirtyje yra unikalus.“

 

Paramahansa Jogananda: Paklusęs guru priesakui, šiame autobiografijos skyriuje paskelbiau džiugiąją naujieną, nors ji glumina vėl niekuo nesidominčią kartą. Žmogus puikiai moka šliaužioti, jam nesvetima yra neviltis, bet visa tai – nukrypimai, o ne tikroji žmogaus lemtis. Vos panorėjęs, tą pačią dieną jis žengs išsilaisvinimo keliu. Jis per ilgai klausėsi patarėjų, pesimistiškai aiškinančių, esą jis „tėra dulkė“, ir nepaisančių jo nenugalimos sielos.

 

Šiame išleistame knygos skyriuje Joganandos Mokytojas Šri Juktešvaras, palikęs kūną po kurio laiko, 1936 metų birželio 19 dieną save materializuoja priešais Jogananda Bombėjaus viešbučio kambaryje ir pasakoja apie anapusinius pasaulius…

 

 

Šri Juktešvaro prisikėlimas

„Viešpats Krišna!“

Kai spindulingai švytėdamas pasirodė nuostabus avataros pavidalas, sėdėjau viešbučio Regent kambaryje Bombėjuje. Pažvelgęs pro didelį trečio aukšto langą, kitoje gatvės pusėje ant aukšto pastato stogo staiga išvydau neapsakomą reginį.

Dieviškasis pavidalas man pamojo, nusišypsojo ir sveikindamasis linktelėjo. Nesupratau, ką tiksliai man norėjo pasakyti Viešpats Krišna, o jis palaimino mane ranka ir atsisveikino. Pasijutau nepaprastai pakylėtas ir suvokiau, kad manęs laukia koks nors ypatingas dvasinis įvykis.

Mano kelionė į Vakarus buvo laikinai atšaukta. Turėjau Bombėjuje perskaityti kelias viešas paskaitas, paskui vykti į Bengaliją.

1936 metų birželio 19 dieną sėdėjau ant lovos Bombėjaus viešbutyje – po Krišnos regėjimo buvo praėjusi savaitė – ir staiga mano meditaciją nutraukė palaiminga šviesa. Išplėčiau akis ir nustebęs žiūrėjau, kaip visas kambarys virsta keistu pasauliu, kaip saulės šviesa persimaino į dievišką spindesį.

Tada priešais save išvydau Šri Juktešvarą iš kūno ir kraujo. Mane užliejo ekstazės banga!

• Mano sūnau! – švelniai kreipėsi Mokytojas, o jo veide švytėjo kerinti angeliška šypsena.

Pirmąsyk gyvenime sveikindamasis ne suklupau prie jo kojų, o tučtuojau stvėriau jį į glėbį. O, kokia didinga akimirka! Pastarųjų mėnesių sielvartas atrodė vieni niekai, palyginti su dabar plūstelėjusia palaimos liūtimi.

– Mano mokytojau, širdies numylėtini, kodėl mane apleidote? – padrikai vapėjau apimtas džiaugsmo. – Kodėl leidote man išvažiuoti į kumbhamelą? Kaip piktai save kaltinau, kad jus palikau!

– Nenorėjau griauti tavo džiaugsmingų lūkesčių – juk troškai pamatyti piligrimų lankomą vietą, kurioje pirmą kartą sutikau Babadži. Išsiskyrę buvome visai trumpai. Argi dabar nesu šalia?

– Bet ar tikrai tai jūs, Mokytojau, tas pats Viešpaties Liūtas? Ar esate apsigaubęs tokiu pat kūnu, kokį palaidojau negailestinguose Purio smėlynuose?

– Taip, mano vaike, tas pats. Tai kūnas ir kraujas. Nors aš jį regiu kaip eterinį, tau jis atrodo fizinis. Iš kosmoso atomų sukūriau visiškai naują kūną, lygiai tokį pat kaip anas kosminis iliuzinis fizinis kūnas, kurį savo iliuziniame pasaulyje tu palaidojai iliuziniuose Purio smėlynuose. Iš tiesų prisikėliau – ne Žemėje, bet astralinėje planetoje.  Jos gyventojai geriau nei Žemės žmonės atitinka mano aukštus reikalavimus. Ir tu, ir tavo kilnieji numylėtiniai kada nors pas mane ateisite.

–  Nemirtingasis guru, papasakokite dar!

Mokytojas trumpai, džiaugsmingai nusijuokė.

• Būk geras, mielasis, – paprašė jis, – gal galėtum taip nespausti?
• Tik truputėlį!

Laikiau jį tvirtai tarsi aštuonkojo čiuptuvais. Jutau tą patį silpną, malonų, natūralų kvapą, kuris anksčiau sklido nuo jo kūno. Net ir dabar prisiminęs anas nuostabias valandas rankomis ir delnais juntu jaudinamą jo dieviško kūno prisilietimą.

• Kaip pranašai siunčiami į šitą Žemę, kad padėtų žmonėms atidirbti fizinę karmą, taip ir mane Dievas pasiuntė į astralinę planetą kaip gelbėtoją, – pradėjo aiškinti Šri Juktešvaras. – Ji vadinasi Hiranjaloka, arba Apšviestoji astralinė planeta. Joje padedu dvasiniu keliu toli nužengusioms būtybėms vaduotis iš astralinės karmos ir taip išsilaisvinti iš astralinio atgimimo. Hiranjalokos gyventojai yra labai ištobulinę dvasią. Kai paskutinį kartą buvo įsikūniję Žemėje, visi jie medituodami įgijo galią mirties valandą sąmoningai palikti savo kūną. Niekas nepatenka į Hiranjaloką, jei Žemėje nepakyla virš savikalpa samadhio būsenos ir nepasiekia aukštesnės pakopos – nirvikalpa samadhio[1].

Hiranjalokos gyventojai jau yra perėję įprastas astralines sritis, kurias po mirties tenka pereiti beveik visiems Žemės gyventojams; jose jie sunaikina daugybę karmos sėklų, subrandintų astraliniuose pasauliuose. Tik toliausiai nužengę Dievo ieškotojai astralinėse sferose gali imtis veiksmingo atpirkimo darbo[2]. Idant šių ieškotojų sielos būtų galutinai išvaduotos iš bet kokių astralinės karmos likučių, kosminis įstatymas patraukia jas atgimti naujais astraliniais kūnais Hiranjalokoje, astralinėje Saulėje, arba danguje, o aš ten esu, kad jiems padėčiau. Hiranjalokoje yra ir beveik tobulų būtybių, nusileidusių iš aukštesnio priežastinio (kauzalinio) pasaulio.

Mūsų protai dabar jau buvo taip susiderinę, kad guru šį vaizdingą pasakojimą perteikė ne tik žodžiais, bet ir mintimis – regėjau jo minčių greitai siunčiamus vaizdinius.

• Šventraščiuose esi skaitęs, – toliau kalbėjo Mokytojas, – kad Dievas žmogaus sielą apgyvendino trijuose vienas kitame esančiuose kūnuose – idėjų arba priežastiniame (kauzaliniame), kūne, subtiliajame astraliniame kūne, kuriame įsikūrusi žmogaus psichinė ir emocinė prigimtis, ir tankiame fiziniame kūne. Žemėje žmogui suteikti fiziniai pojūčiai, juslės. Astralinė būtybė vadovaujasi sąmone ir jausmais, jos kūną sudaro gyvybės dalelės (angl. lifetrons)[3]. Priežastinis kūnas lieka palaimingoje idėjų srityje. Aš dirbu su tomis astralinėmis būtybėmis, kurios rengiasi patekti į priežastinį pasaulį.
• Puikusis Mokytojau, prašau daugiau papasakoti apie astralinį kosmosą.

Šri Juktešvaro paprašytas, aš lioviausi jį taip stipriai spaudęs, bet mano rankos vis dar laikė jį apkabinusios. Lobių lobis – mano guru nusijuokė mirčiai į veidą, kad aplankytų mane!

• Yra daug astralinių planetų, kuriose knibždėte knibžda astralinių būtybių, – tęsė Mokytojas. – Jų gyventojai iš vienos planetos į kitą keliauja astraliniais lėktuvais, arba šviesos pluoštais, ir daro tai greičiau, negu juda elektra ar radioaktyviosios energijos.

Astralinė visata, sudaryta iš subtiliausių šviesos ir spalvos virpesių, šimtus kartų didesnė už materialųjį kosmosą. Visa fizinė kūrinija it mažytė kieta pintinė kabo po milžinišku švytinčiu astralinės sferos balionu. Kiek erdvėje esama fizinių saulių ir žvaigždžių, lygiai tiek pat yra ir astralinių saulių bei žvaigždžių sistemų. Jų planetos turi astralines saules ir mėnulius, dar puikesnius negu fiziniai dangaus kūnai. Astraliniai šviesuliai primena šiaurės pašvaistę – astralinė saulės aušra spindi skaisčiau nei tekantis mėnuo. Astralinė diena ir naktis ilgesnės nei žemiškos dienos ir naktys.

Astralinis pasaulis be galo gražus, tyras, švarus ir tvarkingas. Jame nėra negyvų planetų ir nederlingų žemių. Nėra ir žemės skaudulių – piktžolių, bakterijų, vabzdžių, gyvačių. Astralinėse planetose, kitaip nei žemėje, kur skiriasi įvairių vietų klimatas ir keičiasi metų laikai, visada pastovi amžino pavasario temperatūra, tik kartais iškrinta spindintis baltas sniegas ar įvairiaspalvių švieselių lietus. Astralinėse planetose gausu opalinių ežerų, ryškių jūrų, vaivorykštinių upių.

Paprastoje astralinėje visatoje – ne subtiliame Hiranjalokos rojuje – gyvena milijonai astralinių būtybių, seniau ar ne taip seniai atvykusių iš Žemės, taip pat begalė fėjų, undinių, žuvų, gyvūnų, goblinų, nykštukų, pusdievių ir dvasių; visi jie pagal savo karminės raidos pakopą gyvena skirtingose astralinėse planetose. Gerosioms ir piktosioms dvasioms skirti įvairūs sferiški rūmai ar virpesių regionai. Gerosios dvasios gali klajoti laisvai, bet piktosios – tik ribotose zonose. Lygiai kaip žmonės gyvena žemės paviršiuje, kirminai – dirvoje, žuvys – vandenyje, paukščiai – ore, taip ir įvairių rangų astralinėms būtybėms yra skirti joms tinkami virpesių laukai.

Iš kitų pasaulių išvaryti puolę tamsos angelai kivirčijasi ir kariauja gyvybės dalelių bombomis ar psichiniais mantrų[4] virpesių spinduliais. Šios būtybės gyvena tamsos užlietuose žemesniojo astralinio kosmoso regionuose, kuriuose turi atidirbti savo blogąją karmą.

Neaprėpiamose erdvėse virš tamsaus astralinio kalėjimo – vien spindesys ir grožis. Astralinis kosmosas daug natūraliau už Žemę susiderinęs su dieviškąja valia ir tobulybės planu. Kiekvienas astralinis objektas pirmiausia yra Dievo valios išraiška ir iš dalies pasireiškia astralinių būtybių valia. Jos turi galią keisti ir gražinti viską, ką jau yra sukūręs Viešpats. Savo astraliniams vaikams Jis suteikė laisvę ir privilegiją keisti ir tobulinti astralinį kosmosą. Žemėje kietasis kūnas natūraliai arba vykstant cheminėms reakcijoms virsta skysčiu ar įgauna kitą būvį, o astrale kietieji kūnai virsta astraliniais skysčiais, dujomis ar energija vien tenykščiams gyventojams panorėjus.

Žemę temdo karai ir žudynės jūrose, sausumoje ir ore, – toliau kalbėjo mano guru, – o štai astralinėse erdvėse tvyro palaiminga darna ir lygybė. Astralinės būtybės panorėjusios gali materializuotis arba dematerializuotis. Gėlės, žuvys ar gyvūnai gali laikinai virsti astraliniais žmonėmis. Visos astralinės būtybės gali laisvai įgyti bet kokį pavidalą ir lengvai bendrauja vienos su kitomis. Jų nevaržo jokie sustabarėję, nustatyti, prigimtiniai įstatymai, pavyzdžiui, bet koks astralinis medis paprašytas gali nokinti astralinius mangus ar kitus norimus vaisius, sukrauti bet kokius žiedus ar iš tiesų užauginti bet kokį kitą derlių. Tam tikrų karminių suvaržymų esama, bet astraliniame pasaulyje nėra tokio pavidalo, kuris būtų pranašesnis už kitą. Visa vibruoja Dievo kūrybos šviesa.

Niekas negimsta iš moters; astralinės būtybės palikuonis materializuoja ir suteikia jiems tam tikrą astrališkai koncentruotą pavidalą sutelkusios savo kosminę valią. Neseniai fizinio kūno netekusi būtybė į astralinę šeimą atvyksta kviečiama, traukiama panašių psichikos ir dvasios polinkių.

Astralinis kūnas nejaučia nei šalčio, nei kaitros, nei kitų gamtos sąlygų. Jis turi astralines smegenis, arba tūkstantlapį šviesos lotosą, ir šešis pažadintus sušumnos, astralinės galvos ir stuburo smegenų ašies, centrus. Širdis kosminės energijos ir šviesos semiasi iš astralinių smegenų ir siunčia ją astraliniams nervams bei kūno ląstelėms, arba gyvybės dalelėms. Astralinės būtybės gali tikslingai keisti savo pavidalą gyvybės dalelių jėga ir šventais mantrų virpesiais.

Dažniausiai astralinis kūnas būna visiškai tapatus paskutiniam turėtam fiziniam kūnui. Astralinės būtybės veidas ir figūra primena žmogų jaunystėje, kai jis gyveno Žemėje. Tačiau kartais kai kurios būtybės, štai ir aš, nutaria pasilikti senatvės išvaizdą, – gryną jaunystės energiją skleidžiąs mokytojas linksmai nusijuokė, tada tęsė. – Astralinės sferos, kitaip negu erdvinis trijų matmenų fizinis pasaulis, kurį pažįstame tik penkiomis juslėmis, matomos visa apimančia šeštąja jusle – intuicija. Visos astralinės būtybės regi, girdi, užuodžia, junta skonį ir lyti vien intuityviai. Jos turi tris akis, dvi iš jų pusiau užmerktos. Trečioji ir svarbiausioji astralinė akis, vertikaliai įstatyta kaktos viduryje, yra atmerkta. Astralinės būtybės turi visus išorinius jutimo organus – ausis, akis, nosį, liežuvį, odą – bet naudojasi intuicija, kad pojūčius patirtų bet kuria kūno dalimi; jos gali matyti ausimi, nosimi ar oda. Gali girdėti akimis ar liežuviu, skonį justi ausimis arba oda ir taip toliau.

Žmogaus fiziniam kūnui gresia daug pavojų, jį lengva sužaloti ar suluošinti, o eterinis astralinis kūnas, nors jį irgi kartais galima įpjauti ar sumušti, iškart išgyja vos panorėjęs.

• Gurudeva, ar visos astralinės būtybės gražios?
• Grožis astraliniame pasaulyje yra dvasinė kategorija, o ne išorinė apraiška, – atsakė Šri Juktešvaras. – Todėl astralinės būtybės nedaug dėmesio skiria veido bruožams. Bet panorėjusios jos gali apsitaisyti naujais, spalvingais astraliniu būdu materializuotais kūnais. Lygiai kaip Žemėje per įvairias šventes žmonės pasipuošia naujais apdarais, taip ir astralinės būtybės randa progų pasipuošti tam tyčia sukurtais pavidalais.

Aukštesnėse astralinėse planetose, tokiose kaip Hiranjaloka, džiaugsmingos šventės vyksta tada, kai kuri nors būtybė dvasiškai tobulėdama išsilaisvina iš astralinio pasaulio ir pasirengia žengti į priežastinį (kauzalinį) pasaulį. Tokiomis progomis Neregimasis Dangiškasis Tėvas ir su juo susilieję šventieji materializuojasi pasirinktais pavidalais ir dalyvauja astralinėse šventėse. Norėdamas pradžiuginti Savo mylimą atsidavusį žmogų, Viešpats įgyja bet kokį trokštamą pavidalą. Jei žmogus Viešpatį garbino atsidavimu, jis regi Dievą kaip Dieviškąją Motiną. Jėzui už kitas Dievo sampratas patraukliausias atrodė Tėvo įvaizdis. Kūrėjas visus Savo kūrinius apdovanojo individualumu, tad ir pats turi būti įmanomai ir neįmanomai įvairiapusis!

Mudu su guru patenkinti nusijuokėme, paskui jis kalbėjo toliau:

• Kituose gyvenimuose sutikti draugai astraliniame pasaulyje lengvai atpažįsta vieni kitus, – Šri Juktešvaro balsas buvo malonus ir priminė fleitos melodiją. – Jie džiaugiasi neišblėsusia draugyste, suvokia, kad meilė nesunaikinama, nors žemiškame gyvenime dažnai tuo abejodavo ir liūdėdavo, kai jų keliai iliuziškai išsiskirdavo.

Astralinių būtybių intuicija prasiskverbia pro Žemę gaubiantį šydą ir jos regi, kaip čia gyvena žmonės, bet žmogus astralinio pasaulio nemato, jei neturi bent kiek ištobulinto šeštojo pojūčio. Vis dėlto tūkstančiams Žemės gyventojų yra tekę bent užmesti žvilgsnį į astralines būtybes ar jų pasaulį.

Hiranjalokoje toliau dvasiniu keliu nužengusios būtybės ilgą astralinę dieną ir naktį dažniausiai leidžia panirusios į ekstazę, padėdamos spręsti sudėtingus kosmoso valdymo ir vaikų paklydėlių – Žemėje gyvenančių sielų – gelbėjimo uždavinius. Kai Hiranjalokos gyventojai miega, kartais juos aplanko sapnus primenantys astraliniai regėjimai. Paprastai jų psichika sąmoningai nugrimzdusi į tobuliausią nirvikalpos palaimą.

Vis dėlto visuose astraliniuose pasauliuose gyvenančiose būtybės kartais patiria dvasinę kančią.  Tokiose planetose kaip Hiranjaloka gyvenančių aukštesniųjų būtybių jautrią psichiką labai žeidžia skausmas, kylantis dėl to, kad kuri nors iš būtybių suklydo ir blogai suvokė tiesą ar netinkamai ją perdavė. Šios tobulesnės būtybės stengiasi visada veikti ir mąstyti pagal tobulą dvasinį įstatymą.

Astralinių pasaulių gyventojai bendrauja tik astraline telepatija ir televizija; čia dėl pasakytų ar parašytų žodžių nekyla painiavos ir nesusipratimų, o štai Žemės gyventojams tai būdinga. Kai žiūrime į kino ekrane judančius šviesos paveikslėlius, mums atrodo, kad jie tikrai gyvi, kad juda ir veikia, bet iš tiesų jie nekvėpuoja. Taip ir astralinės būtybės vaikšto ir veikia kaip protingai vadovaujami ir koordinuojami šviesos vaizdiniai, joms nereikia iš deguonies semtis energijos. Kad žmogus išgyventų, jam būtina gauti tiršto maisto, skysčių, dujų ir energijos, o astralinių būtybių gyvybę daugiausiai palaiko kosminė energija.

• Mokytojau, ar astralinės būtybės valgo?

Gerte gėriau jo stebuklingus pasakojimus visa savo esybe – protu, širdimi, siela. Aukštesniosios sąmonės tiesos suvokimas visada tikras ir nekintamas, o trumpalaikiai jusliniai išgyvenimai bei įspūdžiai būna tik laikini ar santykinai tikri, netrukus atmintyje jų ryškumas išblėsta. Guru žodžiai taip giliai įsispaudė mano esybės pergamente, kad bet kada pakilęs į aukštesniosios sąmonės būseną galiu šį dievišką išgyvenimą patirti iš naujo.

• Astralinėje dirvoje gausu švytinčių, į spindulius panašių daržovių, – atsakė jis. – Astralinės būtybės valgo daržoves ir geria nektarą, plūstantį iš didingų šviesos versmių ir astralinių upelių bei upių. Lygiai kaip Žemėje neregimi žmonių vaizdai ištraukiami iš eterio, parodomi per televizorių ir paskui paleidžiami atgal į erdvę, taip ir Dievo sukurti nematomi astraliniai eteryje plūduriuojantys  daržovių ir kitų augalų apmatai astralinėje planetoje nusėda jos gyventojų valia. Šių būtybių noru taip materializuojasi ištisi kvepiančių gėlių sodai, o vėliau jie vėl grįžta į eterį ir tampa nematomi. Nors tokių dangiškų planetų kaip Hiranjaloka gyventojai beveik išvaduoti iš būtinybės valgyti, dar aukščiau, priežastiniame pasaulyje, egzistuoja nieko nesąlygojamos beveik visiškai išsivadavusios sielos, jos apskritai nieko nevalgo, minta tik palaimos mana.

Iš Žemės išsilaisvinusi astralinė būtybė įvairiose astralinių valdų vietose vėl sutinka daugybę giminių, tėvų, motinų, žmonų, vyrų ir draugų – žmonių, kuriuos pažinojo per visus gyvenimus Žemėje.Tada jai tampa sunku suvokti, ką mylėti labiausiai, ir ji išmoksta vienodai dieviškai mylėti visus, nes visi yra Dievo vaikai, individualizuotos Jo išraiškos. Nors mylimų žmonių išorė gali būti daugiau ar mažiau pasikeitusi dėl vėlesniuose gyvenimuose įgytų naujų savybių, astralinė būtybė pasitelkia neklystančią intuiciją ir atpažįsta visus, kadaise jai buvusius brangius kitose egzistencijos plotmėse, nuoširdžiai priima juos į savo naujuosius astralinius namus. Kadangi kiekvienas kūrinijos atomas turi nepanaikinamą jam duotą individualybę, astralinis draugas bus atpažintas, kad ir kokiais drabužiais jis vilkėtų, lygiai kaip Žemėje atidžiau įsižiūrėję mes atpažįstame aktoriaus tapatybę, nors jis ir apsimeta kuo nors kitu.

Astraliniame pasaulyje gyvenimo trukmė daug ilgesnė nei Žemėje. Normalios astralinės būtybės vidutinė gyvenimo trukmė yra nuo penkių šimtų iki tūkstančio metų. Matuojant žemiškais laiko matais. Tačiau kaip Žemėje yra sekvojų, kurios gyvena tūkstančius metų ir pergyvena kitus medžius, arba jogų, gyvenančių po kelis šimtus metų, nors dauguma žmonių miršta nesulaukę šešiasdešimties, taip ir kai kurios atralinės būtybės gyvena daug ilgiau nei įprasta astraliniame pasaulyje. Astralinio pasaulio svečiai užsibūna jame ilgiau ar trumpiau – tai priklauso nuo jų fizinės karmos naštos, kuri po nustatyto laiko grąžina juos į Žemę.

Atėjus laikui nusimesti savo švytintį kūną, astralinėms būtybėms nereikia skausmingai išgyventi mirties. Vis dėlto daugelis jų truputį nerimauja pagalvojusios, kad teks atsisakyti astralinio pavidalo ir įgyti subtilesnį, priežastinį. Astraliniame pasaulyje nėra nepageidaujamos mirties, ligų ir senatvės. Šios trys šmėklos – tai Žemės prakeiksmas, nes čia žmogus leido savo sąmonei beveik visai susitapatinti su trapiu fiziniu kūnu, kuriam, jei jis nori apskritai egzistuoti, nuolat reikia oro, maisto ir miego.

Ištikus fizinei mirčiai, išnyksta kvėpavimas ir kūno ląstelės pradeda irti. O astralinė mirtis yra gyvybės dalelių, arba energijos vienetų, išsisklaidymas. Kai įvyksta fizinė mirtis, žmogaus sąmonė liaujasi jausti materialų kūną ir ima suvokti savo subtilųjį kūną astraliniame pasaulyje. Atėjus laikui patirti astralinę mirtį, būtybė iš sąmonės, suvokiančios astralinį gimimą ir mirtį, pereina į sąmonę, kuri suvokia fizinį gimimą ir mirtį. Šie pasikartojantys astralinio ir fizinio įsikūnijimo ciklai yra neišvengiama visų nenušvitusių būtybių lemtis. Šventraščiuose pateikiami dangaus ir pragaro aprašymai kartais pažadina giliau nei pasąmonėje glūdinčius žmogaus prisiminimus apie daugybę potyrių palaimingame astraliniame ir nusivylimų kupiname žemiškame pasaulyje.

• Numylėtasis mokytojau, – paklausiau, – gal galėtumėte smulkiau papasakoti, kuo skiriasi atgimimas Žemėje nuo atgimimo astralinėje ir priežastinėje sferose?
• Žmogus, kaip individuali siela, iš esmės yra priežastinis (kauzalinis) kūnas, – pradėjo aiškinti guru. – Tas kūnas yra matrica, kurią sudaro trisdešimt penkios idėjos, Dievui reikalingos kaip pamatinės, arba priežastinės, jėgos iš kurių Jis sukuria subtilųjį astralinį devyniolikos elementų ir tankųjį fizinį šešiolikos elementų kūną.

Devyniolika astralinio kūno elementų yra mentaliniai, emociniai ir gyvybės dalelių (lifetronic). Tai intelektas, ego, jausmai, protas (pojūčių sąmonė), penki subtilūs pažinimo instrumentai – regos, klausos, uoslės, lytos ir skonio atitikmenys; penki veiklos instrumentai – psichiniai gebėjimo daugintis, šalinti, kalbėti, vaikščioti ir naudotis rankų įgūdžiais atitikmenys; ir penki gyvybinės jėgos instrumentai, suteikiantys galios atlikti kūno kristalizavimo, asimiliavimo, eliminavimo, medžiagų apykaitos ir kraujotakos funkcijas. Šis subtilus devyniolikos elementų astralinis apdaras išlieka mirus fiziniam kūnui, sudarytam iš šešiolikos tankių cheminių elementų.

Dievas išmąstė įvairių idėjų ir suprojektavo jas į sapną. Taip atsirado Kosminio Sapno Valdovė, pasipuošusi didžiule gausybe santykinumų.

Trisdešimt penkiomis priežastinio kūno idėjų kategorijomis Dievas ištobulino visus sudėtingus devyniolikos žmogaus astralinio kūno ir šešiolikos fizinio kūno atitikmenis. Kondensuodamas virpesių jėgas, iš pradžių subtilias, paskui tankias, Jis sukūrė astralinį žmogaus kūną ir galiausiai – jo fizinį pavidalą. Pagal reliatyvumo dėsnį, dėl kurio Pradinis Paprastumas virto stulbinama įvairove, priežastinis kosmosas ir priežastinis kūnas skiriasi nuo astralinio kosmoso ir astralinio kūno; lygiai taip pat fizinis kosmosas ir fizinis kūnas skiriasi nuo kitų kūrinijos formų.

Žemiškasis kūnas sukurtas iš apibrėžtų ir konkrečią formą įgijusių Kūrėjo sapnų. Žemėje neišvengiamai egzistuoja dvilypumas: liga ir sveikata, skausmas ir malonumas, nuostolis ir nauda. Trimatė materija žmones varžo, jie patiria jos pasipriešinimą. Kai žmogaus troškimą gyventi negailestingai supurto liga ar kitos priežastys, ateina mirtis ir sunkus kūno apsiaustas laikinai nusimetamas. Bet siela išlieka astraliniame ir priežastiniame kūnuose. Jėga, jungianti draugėn visus tris kūnus, yra troškimas. Neišsipildžiusių troškimų galia – žmogaus vergijos pagrindas.

Fizinių troškimų šaknys – egoizmas ir jusliniai malonumai. Neįveikiamas potraukis jusliniams malonumams ar jų keliama pagunda stipresnė už astralinės prieraišos ar priežastinės įžvalgos žadinamus troškimus.

Astraliniai troškimai nukreipti į virpesių teikiamą pasitenkinimą. Astralinės būtybės mėgaujasi eterine sferų muzika, jas keri visos kūrinijos, kaip neišsenkančių kintančios šviesos apraiškų, reginys. Taigi astraliniai troškimai susiję su astralinės būtybės gebėjimu visus daiktus ir potyrius suvokti kaip šviesos formas arba kaip koncentruotas mintis ar sapnus.

Priežastiniai troškimai tenkinami tik per suvokimą. Beveik išsilaisvinusios būtybės, dėvinčios tik priežastinį kūną, visą pasaulį regi kaip Dievo sapnų ir idėjų apraišką; jos viską, ką panorėjusios, gali materializuoti vien mintimis. Todėl mėgautis fiziniais pojūčiais ar astraliniais malonumais priežastinėms būtybėms atrodo nepadoru, jų jautrios ir subtilios sielos dūsta. Priežastinės būtybės troškimų atsikrato iškart juos materializuodamos. Tie, kuriuos gaubia tik plonytis priežastinio kūno šydas, gali kaip pats Kūrėjas materializuoti ištisas visatas. Kadangi visa visata nuausta iš kosminio sapno, siela, vilkėdama ploną priežastinį apvalkalą, turi neaprėpiamų galių.

Iš prigimties neregima siela gali būti matoma tik savo kūne ar kūnuose. Jei yra kūnas, vadinasi, jo būtis tapo įmanoma dėl neišsipildžiusių troškimų.

Kol žmogaus siela uždaryta viename, dviejuose ar trijuose kūnuose, neišmanymo ir troškimo kamščiais sandariai užkimštuose induose, tol žmogus negali įsilieti į Dvasios jūrą. Kai mirties kūjis sudaužo šiurkščią fizinę talpyklą, lieka kiti du apvalkalai – astralinis ir priežastinis, bet ir jie neleidžia sielai sąmoningai įsilieti į Visur Esančią Gyvastį. Kai išmintis nugali troškimus, jos galia išardo ir kitus du indus. Pagaliau mažytė žmogaus siela išsilaisvina ir tampa neatskiriama Neišmatuojamos didybės dalimi.

Paprašiau dieviškojo mokytojo daugiau papasakoti apie pakylėtą ir paslaptingą priežastinį pasaulį.

• Priežastinis pasaulis neapsakomai subtilus, – atsakė jis. – Jei nori jį suprasti, tau reikia tokios didžiulės koncentracijos galios, kad užsimerkęs regėtum abu beribius – astralinį bei fizinį – kosmosus kaip švytintį balioną ir po juo kabantį krepšį, egzistuojančius tik kaip idėjas. Jei tokia antžmogiška koncentracija pavyks abu kosmosus paversti grynomis idėjomis, tada pasieksi priežastinį pasaulį ir atsistosi ant ribos, skiriančios dvasią nuo materijos. Čia visa, kas sukurta – kietieji kūnai, skysčiai, dujos, elektra, energija, visos būtybės, dievai, žmonės, gyvūnai, augalai, bakterijos, – atrodys kaip sąmonės pavidalai. Lygiai taip pat užsimerkęs žmogus suvokia, kad jis egzistuoja, nors fizinėmis akimis savo kūno nemato ir šis tėra tik kaip idėja.

Viską, ką žmogus geba įsivaizduoti, priežastinės būtybės gali realizuoti tikrovėje. Kolosalus lakios vaizduotės žmogaus protas gali mintimis nuo vieno kraštutinio sumanymo pereiti prie kito, iš vienos planetos peršokti į kitą arba be galo keliauti amžinybe, arba it raketa iškilti į galaktikos skliautą, arba nelyginant prožektoriaus spindulys perskrosti Paukščių Taką ir žvaigždėtas erdves. Bet priežastinio pasaulio gyventojai turi daug didesnę laisvę, jų mintys be jokio vargo iškart virsta tikrove, be jokių materialių ar astralinių kliūčių ir karminių suvaržymų.

Priežastinės būtybės supranta, kad fizinis kosmosas nėra pirmučiausia sudarytas iš elektronų, o astralinis kosmosas nėra iš esmės sudarytas iš gyvybės dalelių – iš tiesų abu jie sukurti iš smulkiausių Dievo minties fragmentų, susmulkintų ir išardytų majos, arba reliatyvumo dėsnio, kuris akivaizdžiai atskiria kūriniją nuo jos Kūrėjo.

Priežastiniame pasaulyje sielos atpažįsta viena kitą kaip individualizuotus džiugios Dvasios taškus, o vieninteliai jas supantys objektai yra jų mintys – daiktai. Priežastinės būtybės mato, kad skirtumas tarp jų kūnų ir minčių tėra tik idėja. Kaip žmogus užsimerkęs gali įsivaizduoti akinamą baltą šviesą arba blausią melsvą miglą, taip ir priežastinės būtybės geba vien mintimis regėti, girdėti, uosti, lytėti ir justi skonį; kosminio proto galia jos bet ką kuria ir sunaikina.

Ir mirtis ir atgimimas priežastiniame pasaulyje vyksta mintyse. Priežastinio kūno būtybės minta tik amžinai naujo pažinimo ambrozija. Jos geria iš ramybės šaltinių, klaidžioja nepramintais suvokimo takais, plaukioja beribiame palaimos vandenyne. Ir štai – ryškūs minčių kūnai skrieja pro trilijonus Dvasios sukurtų planetų, gaivių visatos burbulų, išminties žvaigždžių, miglotų aukso ūkų sapnų dangiškame Begalybės glėbyje!

Daug būtybių priežastiniame kosmose lieka tūkstančius metų. Paskui, patirdama vis gilesnę ekstazę, išlaisvinta siela atsitraukia nuo savo mažo priežastinio kūno ir apsivelka priežastinio kosmoso platybes. Visi atskiri minčių sūkuriai, individualizuotos galios, meilės, valios, džiaugsmo, ramybės, intuicijos, tykumo, savitvardos ir koncentracijos bangos ištirpsta begalinio džiaugsmo Palaimos jūroje. Sielai nebereikia džiaugsmo patirti kaip individualios sąmonės bangos, ji susilieja su Vienu Kosminiu Vandenynu ir visomis jo bangomis – amžinu juoku, jauduliu ir gaudesiu.

Ištrūkusi iš trijų kūnų kokono, siela visiems laikams išsivaduoja ir reliatyvumo dėsnio ir tampa neapsakoma, Amžinai Esanti. Pažvelk į Visur Esančią peteliškę, jos sparneliai išraižyti žvaigždėmis, mėnuliais ir saulėmis! Iki Dvasios išsiplėtusi Siela lieka vien bešviesės šviesos, betamsės tamsos, bemintės minties valdose, svaiginama džiaugsmo, kurį teikia Dievo kosminės kūrinijos sapnas.

• Laisva siela! – ištariau su pagarbia baime.
• Kai siela galiausiai ištrūksta iš trijų kūniškos iliuzijos indų, – toliau kalbėjo Mokytojas, – ji tampa viena su Begalybe, bet nepraranda individualumo. Kristus šią galutinę laisvę laimėjo dar prieš gimdamas Jėzumi. Trimis savo praeities etapais, kuriuos žemiškame gyvenime simbolizuoja jo išgyventos trys mirties ir prisikėlimo dienos, jis įgijo galią visiškai pakilti Dvasioje.

Neišsivystęs žmogus privalo begalę kartų gimti žemišku, astraliniu ir priežastiniu kūnu, kad galiausiai ištrūktų iš savo trijų apvalkalų. Galutinę laisvę pasiekęs mokytojas gali pasirinkti grįžti į Žemę kaip pranašas, kad sugrąžintų prie Dievo kitus žmones. Arba kaip aš gali nuspręsti gyventi astraliniame kosmose. Ten išganytojas prisiima dalį gyventojų karmos naštos – taip padeda jiems nutraukti persikūnijimo ciklą astraliniame kosmose ir visam laikui persikelti į priežastinę sferą. Arba išlaisvinta siela gali keliauti į priežastinį pasaulį padėti jo gyventojams sutrumpinti gyvenimą priežastiniame kūne ir pasiekti Visišką Laisvę.

• Prisikėlęs Mokytojau, noriu daugiau sužinoti apie karmą, kuri verčia kūnus grįžti į tris pasaulius.

Savo visažinio Mokytojo būčiau galėjęs klausytis amžinai. Kai jis gyveno žemiškąjį gyvenimą, vienu sykiu tiek daug jo išminties sugerti man nebuvo tekę. Dabar pirmąkart aiškiai supratau, kokia konkreti mįslė slypi tarp gyvenimo ir mirties  šachmatų lentos langelių.

• Norėdamas ilgiau pasilikti astraliniame pasaulyje, žmogus turi visiškai išsivaduoti iš fizinių troškimų, arba karmos, – karštai aiškino guru. – Astralinėse sferose gyvena dviejų rūšių būtybės. Pirma, tai tos, kurioms dar reikia užbaigti žemiškąją karmą, todėl joms teks vėl apsigyventi tankiame fiziniame kūne, kad sumokėtų savo karmines skolas. Jas, čia atsidūrusias po fizinės mirties, galima laikyti veikiau laikinais astralinio pasaulio svečiais nei nuolatiniais gyventojais.

Būtybėms, kurių žemiškoji karma dar nebaigta, po astralinės mirties neleidžiama persikelti į aukštesnes priežastines kosminių idėjų sferas; jos privalo keliauti tik tarp fizinio ir astralinio pasaulių, suvokti tai fizinį šešiolikos tankių elementų, tai astralinį devyniolikos subtilių elementų kūną. Bet kas kartą netekusi fizinio kūno neišsivysčiusi žemės būtybė beveik visą laiką išlieka giliai nugrimzdusi į mirties miegą ir vargiai tesuvokia astralinio pasaulio grožį. Po astralinio poilsio toks žmogus grįžta į materialiąją plotmę mokytis toliau ir taip keliaudamas pamažu pratinasi prie subtilios astralinės sandaros pasaulių.

Antra astralinio pasaulio būtybių rūšis yra nuolatiniai, arba ilgalaikiai, gyventojai. Jie visiems laikams išsivadavę iš materialių troškimų ir nebeprivalo grįžti į tankias Žemės vibracijas. Tokioms būtybėms reikia užbaigti tik astralinę ir priežastinę karmą. Po astralinės mirties šios būtybės perina į neišmatuojamai subtilesnį ir tyresnį priežastinį pasaulį. Praėjus tam tikram kosminio įstatymo nustatytam laikui, šios labai evoliucionavusios būtybės grįžta į Hiranjaloką ar kitą panašią aukštai išsivysčiusią astralinę planetą ir atgimsta nauju astraliniu kūnu, kad galėtų baigti savo neatpirktą astralinę karmą.

Mano sūnau, – toliau kalbėjo Šri Juktešvaras, – dabar geriau suprasi, kad dieviškuoju įsakymu esu prikeltas padėti astraliniame pasaulyje atgimstančioms sieloms iš priežastinės sferos, o ne toms astralinėms būtybėms, kurios ateina iš Žemės. Iš Žemės atkeliaujančios sielos, jei dar turi materialios karmos likučių, nepakyla iki labai aukštų astralinių planetų, tokių kaip Hiranjaloka.

Kaip dauguma Žemės gyventojų nėra išmokę per meditaciją įgytu regėjimu įvertinti kilnesnių astralinio gyvenimo džiaugsmų ir teigiamybių ir todėl po mirties trokšta grįžti prie ribotų, netobulų materialių malonumų, taip ir daugelis astralinių būtybių, kai suyra jų kūnai, nepajėgia įsivaizduoti prakilnesnių dvasinių priežastinio pasaulio džiaugsmų ir užvaldytos minčių apie tankesnę, ryškesnę astralinę laimę trokšta vėl grįžti į astralinį rojų. Tokios būtybės turi atpirkti sunkią astralinę karmą ir tik tada po astralinės mirties galės nuolatos likti priežastiniame minčių pasaulyje, kurį nuo Kūrėjo skiria tik plonytė pertvara.

Tik tada, kai būtybė liaujasi troškusi patirti akiai malonų astralinį kosmosą ir jos nebegalima privilioti į jį grįžti, ji gali likti priežastiniame pasaulyje. Čia atpirkusi visą priežastinę karmą, ar ankstesnių troškimų užuomazgas, įkalintoji siela išstumia paskutinį iš trijų neišmanymo kamščių ir iškyla iš paskutinio priežastinio kūno indo susilieti su Amžinybe.

Ar dabar supranti? – žaviai nusišypsojo Mokytojas.

• Taip, per jūsų malonę. Iš dėkingumo ir džiaugsmo esu netekęs žado.

Dar niekada jokia giesmė nei joks pasakojimas nebuvo man suteikę tokių įkvepiančių žinių. Nors hinduizmo šventraščiuose rašoma apie priežastinį ir astralinius pasaulius, apie tris žmogaus kūnus, kokie tolimi ir beprasmiai šie puslapiai, palyginti su šiltu prisikėlusio Mokytojo tikrumu! Jam iš tiesų nėra nė vienos „neištirtos šalies, iš kur negrįžta joksai keleivis“!

• Persipynę trys žmogaus kūnai įvairiai atsiskleidžia jo trilypėje prigimtyje, – kalbėjo mano didysis guru. – Žemės žmogus būdraudamas aiškiau ar ne taip aiškiai suvokia turįs tris įrankius. Kai naudojasi juslėmis – ragauja, uodžia, liečia, klausosi ar regi – daugiausia veikia jo fizinis kūnas. Kai ką nors įsivaizduoja ar ko nors trokšta, daugiausiai veikia astralinis kūnas. Priežastinė jo esybės dalis pasireiškia tada, kai jis mąsto, stebi save ar medituoja. Žmogų, nuolat palaikantį ryšius su savo priežastiniu kūnu, lanko genialios kosminės mintys. Šiuo požiūriu individą iš esmės galima suskirstyti į „medžiaginį žmogų“, „energinį žmogų“ ir „intelektinį žmogų“.

Apytikriai šešiolika valandų per parą žmogus tapatinasi su savo fiziniu įrankiu. Paskui užmiega. Jei sapnuoja, išlieka astraliniame kūne, be jokių pastangų kuria įvairius objektus, kaip tai daro astralinės būtybės. Jei žmogus miega kietu ir be sapnų miegu, pajėgia kelioms valandoms savo sąmonę, arba savojo Aš suvokimą, perkelti į priežastinį kūną; toks miegas labai atgaivina. Sapnuodamas žmogus susisiekia su astraliniu, ne su priežastiniu kūnu; toks miegas jėgas grąžina ne visiškai.

Su meile stebėjau Šri Juktešvarą, pasakojantį šiuos nuostabius dalykus.

• Angeliškasis guru, – tariau, – jūsų kūnas atrodo lygiai toks pats kaip ir tada, kai paskutinį kartą jį apraudojau Purio ašrame.
• Na, taip, mano naujasis kūnas – tobula senojo kopija. Šį pavidalą materializuoju ir dematerializuoju, kada tik panorėjęs ir darau tai daug dažniau, nei gyvendamas Žemėje. Dematerializavęsis galiu šviesos ekspresu ypač sparčiai nukeliauti iš vienos planetos į kitą arba iš astralinio kosmoso į priežastinį ar fizinį, – nusišypsojo dieviškasis guru. – Nors pastaruoju metu nuolat važinėji, man nebuvo sunku tave surasti Bombėjuje!
• Ak, Mokytojau, aš taip sielojausi dėl jūsų mirties!
• Argi aš miriau? Ar neprieštarauji pats sau? – Šri Juktešvaro akyse spindėjo meilė ir linksmybė.
• Žemėje tik sapnavai. Ten, Žemėje, matei mano susapnuotą kūną, – toliau kalbėjo jis. – Vėliau šį sapnų vaizdinį palaidojai. Dabar mano tobulesnis žemiškasis kūnas – kurį matai ir net laikai gan tvirtai apglėbęs! – prisikėlė kitoje, Subtilesnėje dievo sapnų planetoje. Vieną gražią dieną tas subtilesnis sapnų kūnas ir subtilesnė sapnų planeta irgi išnyks – jie taip pat nėra amžini. Kai pabusime ir juos paliesime, visi sapnų burbulai turės galiausiai sprogti. Sūnau Jogananda, skirk sapnus nuo tikrovės!

Ši vedantinio prisikėlimo idėja mane be galo nustebino. Susigėdau, kam gailėjausi Mokytojo matydamas Puryje jo kūną be gyvybės ženklų. Pagaliau supratau, kad mano guru visada buvo visiškai atbudęs Dieve, o savo žemišką gyvenimą ir mirtį, taip pat ir dabartinį prisikėlimą jis suvokia kaip dieviškųjų idėjų santykinumus kosminiame sapne.

• Štai Jogananda, aš tau apsakiau savo gyvenimo, mirties ir prisikėlimo tiesas. Nesielvartauk dėl manęs, verčiau visiems skelbk mano prisikėlimo istoriją, persikėlimą iš vienos Dievo susapnuotos žmonių apgyvendintos žemės į kitą Dievo susapnuotą planetą, kuriame gyvena astraliniais kūnais vilkinčios sielos! Iš sielvarto pakvaišusių ir mirties bijančių šio pasaulio sapnuotojų širdyse įsižiebs nauja viltis.
• Taip, Mokytojau!

Kaip mielai pasidalysiu su kitais savo džiaugsmu dėl jo prisikėlimo!

• Žemėje mano reikalavimai buvo nepatogiai dideli, netinkami daugelio žmonių prigimčiai. Dažnai tave bardavau daugiau, negu būdavai nusipelnęs. Išlaikei mano išmėginimą. Tavo meilė spindėjo per visus priekaištų debesis, – tarė jis. – Šiandien atėjau pasakyti ir štai ką: mano žvilgsnis niekada nebebus griežtas ir smerkiamas. Daugiau tavęs nebarsiu.

Kaip buvau išsiilgęs griežtų savo didžiojo guru pastabų! Kiekvienas jo priekaištas man būdavo tarsi angelas sargas.

• Brangiausiasis Mokytojau! Priekaištaukite man milijoną kartų – išbarkite nors dabar!
• Tavęs nebebarsiu, – jo dieviškas balsas skambėjo rimtai, nors jame aidėjo tylus juokas. – Drauge šypsosimės, kol mudviejų pavidalai šiame Dievo sapne atrodys skirtingi. Galiausiai susiliesime su Kosminiu Numylėtuoju ir mūsų šypsenos virs Jo šypsena, mūsų vieninga džiaugsmo giesmė suvibruos amžinybėje ir ją išgirs su Dievu susiderinusios sielos!

Šri Juktešvaras dar paaiškino man kelis dalykus, kurių čia atskleisti negaliu. Per dvi valandas, kurias su manimi praleido Bombėjaus viešbučio kambaryje, jis atsakė į visus mano klausimus. Kai kurie tą 1936 metų birželio dieną išpranašauti pasaulio įvykiai jau nutiko.

• Dabar tave palieku, numylėtasai!

Sulig šiais žodžiais pajutau, Kaip Mokytojas tirpsta mano glėbyje.

• Mano vaike, – nuaidėjo jo balsas visame mano sielos skliaute, – kada tik įžengsi pro nirvikalpa samadhio duris ir mane pašauksi, ateisiu pas tave su visu kūnu, lygiai kaip padariau šiandiena.

Davęs šį dangišką pažadą, Šri Juktešvaras išnyko iš akių. It melodingas griaustinis iš debesų sudundėjo balsas:

• Papasakok visiems! Visi, patyrę nirvikalpą ir suvokę, jog mūsų Žemė yra Dievo sapnas, galės atvykti į subtilesnę sapnų sukurtą Hiranjalokos planetą ir ten jie ras mane, prisikėlusį lygiai tokiu pačiu kūnu, koks buvo žemėje. Jogananda, papasakok visiems!

Išsiskyrimo sielvartas išblėso. Gailestis ir liūdesys, kamavę po jo mirties ir ilgam atėmę ramybę, gėdydamiesi pasitraukė. Palaima plūstelėjo tarsi versmė pro begalines ką tik atsivėrusias sielos poras. Jos, anksčiau užsikimšusios, nes aš jomis nesinaudojau, dabar, užplūdus ekstazės potvyniui, apsivalė ir išsiplėtė. Vidine akimi lyg kino filmą išvydau ankstesnius savo įsikūnijimus. Gera ir bloga praeities karma ištirpo kosminėje šviesoje, kurią aplink mane paskleidė apsilankęs dieviškasis Mokytojas.

Paklusęs guru priesakui, šiame autobiografijos skyriuje paskelbiau džiugiąją naujieną, nors ji glumina vėl niekuo nesidominčią kartą. Žmogus puikiai moka šliaužioti, jam nesvetima yra neviltis, bet visa tai – nukrypimai, o ne tikroji žmogaus lemtis. Vos panorėjęs, tą pačią dieną jis žengs išsilaisvinimo keliu. Jis per ilgai klausėsi patarėjų, pesimistiškai aiškinančių, esą jis „tėra dulkė“, ir nepaisančių jo nenugalimos sielos.

Aš buvau ne vienintelis, turėjęs laimės pamatyti prisikėlusį guru.

Viena Šri Juktešvaro čelų buvo pagyvenusi moteris, meiliai vadinama Ma (Motina), jos namai stovėjo netoli Purio ašramo. Eidamas rytą pasivaikščioti, Mokytojas dažnai stabtelėdavo su ja pasišnekėti. 1936 m. kovo 16 dienos vakarą Ma atėjo į ašramą ir paprašė ją nuvesti pas guru.

• Juk Mokytojas jau prieš savaitę mirė! – liūdnai pažvelgė į ją Svamis Sebananda, dabar vadovaujantis Purio ašramui.
• Negali būti! – šypsodamasi paprieštaravo ji.
• Tikrai, – Sebananda jai smulkiai papasakojo apie laidotuves. – Eime, – pakvietė jis, – nuvesiu tave prie jo kapo sode.

Ma papurtė galvą.

• Nėra jokio jo kapo! Šįryt dešimtą valandą jis, kaip visada, praėjo pro mano duris! Kelias minutes lauke dienos šviesoje su juo šnekėjausi. „Šį vakarą ateik į ašramą“, – pasakė jis. Štai aš ir atėjau! Palaiminta ši vargšė žila galva! Nemirtingasis guru norėjo, kad suprasčiau, kokiu transcendentiniu kūnu jis aplankė mane šį rytą!

Apstulbęs Sebananda prieš ją atsiklaupė.

• Ma, – tarė jis, – kokią sielvarto naštą tu man nuėmei nuo širdies! Jis prisikėlė!

Pasiekęs savikalpa samadhio būseną, Dievui atsidavęs žmogus patiria vienovę su Dvasia, bet kosminę sąmonę gali išlaikyti tik tada, kai nejudėdamas būna transe. Nuolat medituodamas jis pasiekia aukštesnę būseną, nirvikalpa samadhi – tada gali laisvai judėti pasaulyje ir drauge suvokti Dievą.

Pakilęs į nirvikalpa samadhį, jogas atsikrato paskutinių materialios, arba žemiškos, karmos likučių. Vis dėl to jis dar gali turėti nebaigtos astralinės ir priežasties (kauzalinės) karmos, todėl įsikūnija astraliniu ir vėliau priežastiniu lygmeniu aukštesnių vibracijų sferose.

„Nugalėtoją aš padarysiu šulu savo Dievo šventovėje, ir jis nebeišeis laukan…{t.y. daugiau neįsikūnysiu}. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste.“ (Apr 3, 12. 21)

Šri Juktešvaras nori pasakyti, kad gyvendamas Žemėje jis kartais prisiimdavo mokinio ligos naštą, idant palengvintų jo karmą; taip ir astraliniame pasaulyje jo išganytojo misija leidžia jam prisiimti kai kurių Hiranjalokos gyventojų karmą ir pagreitinti jų perėjimą į aukštesnį priežastinį pasaulį.

Gyvenimas ir mirtis tėra tik minties santykinumai. Vedantoje aiškinama, kad vienintelė Tikrovė yra Dievas, visa kūrinija ar atskira būtis tėra maja, arba iliuzija. Aiškiausiai ši monizmo filosofija atsiskleidžia Šankaros upanišadų komentaruose.