Mums reikia nustoti mylėti odą, plaukus, mėsą ir kaulus. Turim priprasti mylėti tai kas už to – Dvasią, Dievą, Patybę… Ramybė, laisvė ir džiaugsmas yra kiekvieno tikrasis veidas, tai Absoliuto veidas ir Jis gyvena visuose – tai verta mylėti ir tai šlovinti.
Nustoti mylėti odą, plaukus, mėsą ir kaulus nėra nuneigti Gamtą, Gamtai pilnai užteks, jei ją gerbsime. Gamta – džiaugsmo laidininkas.
Gerbdami Gamtą, ir įsimylėję Dvasią mes tampame laisvi tiek nuo susisvarbinimo, tiek laisvi ir nuo susvarbinimo kitų. Susvarbindami prisirišame, o tai atviros durys visų rūšių kančioms.
Gamta amžiname pokytyje, tad jos įsimylėjimas kaip daikto, kaip žmogaus, neišvengiamai priveda prie nusivylimo. Svarbu nustoti save apgaudinėti, ir pripažinti, kad viskas kinta.
Kinta vertybės, kinta asmenybė, kinta formos, kinta aplinkybės.
O tai kas nekinta, yra visuose – tai kas visuose, tą ir verta mylėti, šlovinti. Šiandien Dievo veidas gali būti paties kai esi laimingas, besąlygiškai mylintis ir išmintingas, už valandos Dievas jau ir yra daikte, už valandos jau kitame žmoguje, ir po to dar kitame žmoguje, ar jų būryje… O kartais lieka tik Gamta, kaulai ir mėsa, pūvančios šakos ir dulkės – gerbk tai… Tai dirva naujam džiaugsmui…
Visi broliai, visos sesės, visos mamos svarbios, visi tėvai išmintingi, visi vaikai patys nuostabiausi, visi mylimieji ir mylimos – už formos, kuri nuolat kinta. Išmintingi mato šią Tiesą Tiesoje.
Laimė ir laisvė slepiasi už formos. Dvasingumas – matyti tai kas yra už formos, patirti tai kas yra už formos. Forma yra Tuštuma, Tuštuma yra Forma. Tarp jų yra Laisvė ir Palaima, Tu pats kaip Dvasia – Dievas pats visame savo švytėjime.